Dažnai užduodami klausimai
Ankstyvoje vaikystėje išgyventos patirtys nesąmoningai veikia visą likusį žmogaus gyvenimą. Kuo skaudesnė patirtis, tuo didesnis savęs nuvertinimas ir tuo sunkiau kurti prasmingus santykius su kitais. Žmogui sunkiau save realizuoti, prisitaikyti, nukenčia jo gyvenimo kokybė įvairiose srityse. Nesuvokus tų patirčių prasmės, suaugusiojo amžiuje tam tikrose situacijose atsikartoja vaikui būdingas elgesys, įtakotas vaikiško požiūrio. Jei toks požiūris ir elgesys vaikui suteikė saugumo ir padėjo laikinai nuslopinti nerimą, tai dabar sukelia minėtas pasekmes. Jei nesuvoksime automatika tapusių savo neadekvačių reakcijų kilmės, bus sunku jas pakeisti naujomis. Gyvenimo kokybė nesikeis. Melas taip ir nebus pakeistas tiesa. Tamsa nevirs šviesa, išliksime nesąmoningi.
Norint ką nors pakeisti pirmiausiai reikalingas priėmimas to, ką norime pakeisti. Priėmimo veiksmas priešingas neigimui. Vadinasi, pirmiausiai turime atpažinti disfunkcines mintis ir leisti joms būti, kitaip sakant, toleruoti jas, tapti savo minčių stebėtoju. Tai praktika, užimanti laiko, reikalaujanti pastovių treniruočių. Toliau pamažu galima bandyti atpažinti kokius jausmus tos mintys sukelia ir ar tų jausmų stiprumas sukelia diskomfortą. Jei taip, greičiausiai atsikartoja situacija, panaši į jau kažkada išgyventą ir kėlusią panašius jausmus. Ateina suvokimas, kad tai kažkas pasenusio, užsistovėjusio, neveikiančio. Gyvenimas nestovi vietoje, jis kinta kiekvieną akimirką, o mintys atgyvenusios, konservatyvios. Dažnai lengviau būna nemalonioj situacijoj atpažinti jausmus, kuriuos nuraminus ir pakeitus, galima atpažinti juos sukėlusias mintis. Tuomet pasitelkus sąmoningumą bandyti įvertinti jų pagrįstumą ir naudingumą. Sąmonėj ima formuotis teisingiau realybę atspindintis naujadaras, kurį laikas nuo laiko sau reikia priminti. Gimsta nauja automatika. Žmogui, pasiruošusiam geriau pažinti save ir nusprendusiam gyventi tiesoje, dažnai reikalingas pagalbininkas, kad lydėtų jį šioje savęs atradimo kelionėje.
Tik situacijai neadekvatus nerimas sukelia problemų ir neleidžia normaliai jaustis. Toks nerimas nėra nei blogas, nei geras, jis tiesiog yra. Ir jis yra traumos ar traumų pasekmė. Jei tai vaikystės trauma, nerimą galima laikyti chronišku, kurį lydi nuolatinis grėsmės pojūtis. Reikia jį pažinti, priimti, suprasti, leisti jam būti ir dirbti su jį sukėlusiomis priežastimis. Darbo objektai: mąstymas, jausmai, elgesys. Tokį nerimą išgyvenantis žmogus jaučiasi bejėgis, beginklis, apleistas. Jis žūtbūt siekia susigrąžinti prarastą savigarbą, o tam naudojamos priemonės yra netinkamos. Nerimas tik padidėja, savigarba dar sumažėja. Nuolatine nerimo palydove tampa neviltis.
Didinti išorinę ir vidinę kompetenciją. Kitaip sakant, prisiimti atsakomybę už išorinį ir vidinį savo gyvenimą. Dažnas išorėje tvarkosi pakenčiamai, o gal net gerai (jei nepaisysim kažkokio keisto, priežasties neturinčio nerimastingumo): mokosi, dirba, turi šeimą, aprūpina ją finansiškai ir pan. Jis geba stebėti išorę ir ją savaip vertinti. Tačiau žvilgsnis į savo vidų – tabu. Dauguma gali net nesuprasti ką tai reiškia ir apie ką čia kalbama. O kalbama apie savastį, apie meilę ir pagarbą jai, apie savęs pažinimą ir priėmimą. Apie savo vidinius turtus ir jų puoselėjimą. Apie sąmoningumą, kuriame nėra vietos prievartai, melui ir kitokiam blogiui. Sąmoningumas reiškia leidimą sau išgyventi kiekvieną akimirką, atspindint išorę, o ne mechaninio veikimo būseną. Sąmoningumas reiškia kaukių nebuvimą, kiek įmanoma teisingą realybės suvokimą, be apsimetinėjimo ir veidmainystės. Tikrai yra nemažai žmonių, kurie laiko save sąmoningais, nors iš tiesų net nežino kas yra tikras sąmoningumas. Tokie žmonės yra savotiškai pavojingi sau ir visuomenei. Jie negali padėti kurti bendro gerbūvio, jie negali padėti augti ir bręsti savo vaikams, jie negali mylėti, nes yra nepilni ir dėl to kenčiantys, jie negali dalintis, jiems nuoširdžiai nerūpi kitas, jie gali būti išmokę būti moralūs ir geranoriški, bet tai nenuoširdu, arba valdingi ir agresyvūs, skaudinantys save ir kitus. Dėl to jie nėra blogi žmonės, jiems tiesiog trūksta sąmoningumo, kurį panorėję jie galėtų išsiugdyti.
Niekada nevėlu bandyti geriau suprasti save. Tai dažnai skausminga, bet tikrai apsimoka. Tai atsiperka. Svarbiausia - tinkamos motyvacijos buvimas ir supratimas, kad viskas mano rankose. Vidinės jėgos pajautimas, kad noriu ir galiu kitaip. Kad manęs jau niekas nebesustabdys. Kad kažkas viduje įsijungė, o išjungėjo nėra. Kad to siekis - ne bandymas tapti dar šaunesniu kitų akyse, o mano vidinis alkis, reikalaujantis patenkinti nepatenkintą poreikį. Jog tai - užgimęs suvokimas, kad nebenoriu daugiau švaistyti savo gyvenimo, kad laikas ribotas, o tiesa tik viena. Aš noriu ją pažinti. Noriu padovanoti sau naujas akis ir pamatyti jomis kitokį pasaulį, pažinti tikrą, autentišką, nesumeluotą gėrį. Tikrai labai to noriu. Tai pirmyn, niekada nevėlu tą daryti.
Gali būti daug priežasčių. Dažniausia jų – gebėjimas kurti tik priklausomus santykius, kurie neturi ateities. Į tokius santykius žmonės ateina ieškodami kaip gauti ir net neketindami duoti. Ne, ne visai taip. Jie duoda, ir kartais net per galvą verčiasi „duodami“ ir „besirūpindami“ partneriu, bet pabandyk jiems neatsilyginti tuo pačiu. Čia ir prasideda košmaras, nes lieka nepatenkinti jų lūkesčiai partnerio atžvilgiu. Staiga dingsta demonstruotas gerumas ir prasideda kaltinimai. Ir tai nei kiek nedrumsčia jų nepriekaištingo paveikslo, juk kitas mane tam išprovokavo. Kitaip tariant, šie žmonės ieško tėvų pakaitalų ir bando sureguliuoti santykius, kurie kažkada buvo nevykę. Jei partneris ir toliau galvos, kad jo emocinė būsena priklauso nuo to, kaip kitas su juo elgiasi, ir pats bandys prisiimti atsakomybę už partnerio emocinę būseną, jis taip ir nesuvoks savo problemų ir jausis nelaimingas.