„Skauda man skauda, neįmanoma sumažinti šio pikto skausmo, skauda man skauda, miršta meilė... skauda kaip skauda, negaliu sulaikyti ašarų...“ – taip dainuojama vienoje dainoje. Ir iš tiesų mums kartais skauda. Skausmas, kaip ir kiti nemalonūs jausmai, mūsų gyvenimo dalis. Jokių būdu negalima bandyti jo išvengti. Jis nori kažką pasakyti, pranešti, kad kažkas mumyse vyksta ir prašo į tai atkreipti dėmesį. Lyg kraujuotų atvira žaizda ir prašytųsi būti sutvarstoma. Kas būtų, jei mes ją ignoruotume? Ar atsimenat kiek skausmo išgyvenome, kai buvome maži vaikai? Dar vos paeiname, o jau krentame, paaugę mokomės važiuoti dviračiu ir vėl nelaimė – veidu į asfaltą, tada važiuojam pas močiutę į kaimą, o ten gausybė bičių avilių. Ir štai ta viena nenaudėlė pasidarbavo mano galvoje. Baisu. Kaip viską iškęsti tam mažam padarėliui, kuris tik ir tikisi gyvenimo be skausmo. Bet šitas skausmas kaipmat atslūgsta, jei šalia tėtis ar mama, kurių rankų švelnumas ir balso ramumas veikia tarsi nuskausminamieji. Koks tų nuskausminamųjų veikimas? Ogi jų turinys maždaug toks: „ Mylim tave ir mums skauda, kai tau skauda ir mes suprantam tavo skausmą“. Kartą vienas žmogus man pasakė: „Gyvybę atiduot galėčiau, jei man nors kartą gyvenime kas nors taip pasakytų. Tai kažkas nežemiško“. Greičiausiai to žmogaus skausmas chroniškas. Jis tiesiog keliasi ir gulasi su juo. Iš kur tas piktas skausmas? Greičiausiai vaikystėje, kai jis krito, jo niekas nepakėlė, nepadėjo išgyventi aštraus skausmo, o jis ir neverkė, nes žinojo, jog vyrai neverkia. Tikriausiai jis jau žinojo, kad taip bus, tikriausiai tikėjimas meile jame jau seniai buvo miręs. Teliko prisitaikyti. Tą jis ir padarė. Tik ką jam kainavo tas prisitaikymas? Skausmo telkinį jo viduje, apie kurį jis nieko nežino, tiksliau stengiasi nežinoti. Bet kartais, tam tikrų aplinkybių akivaizdoj, jam rieda ašaros. Net ir tada jis nenori pripažinti, kad jos iššauktos jo vidinio skausmo. Sako:“ Žiūrėjau graudų filmą, apie tai, kaip vienas engė kitą. Negaliu pakęsti tokios neteisybės“. Žmogus jau įpratęs prie savo skausmo ir gal gyvenimas būtų pakenčiamas, jei jo nedaugėtų. Bet išstumtas jis linkęs daugintis. Štai čia ir yra visa bėda.
Tokie dalykai vyksta ne vieno gyvenime. Neteisingas realybės suvokimas kužda, kad skausmo galima išvengti. Kad jis aplanko tik kitus, mane jis stebuklingai aplenks. Ir darome viską, kad tik jo išvengtume. Vos pajutę, kad jis artėja link mūsų, griebiamės patikrintų priemonių, kurios leidžia susikurti iliuzijų pasaulį be skausmo. Po kurio laiko net patys nesuvokiam kaip stipriai nutolom nuo realybės, kaip tų priemonių reikia vis daugiau ir daugiau, kol pagaliau ir jos išduoda. Nebelieka kitos išeities: arba priimti realybę tokią, kokia ji yra ir iškęsti su tuo susijusį skausmą, arba skausmas niekada nepasitrauks ir trukdys gyventi visavertį gyvenimą. Priėmimas – štai išeitis. Leidimas jam būti ir suvokimas, kad be to niekaip. Pabandykim sukurti naujus žodžius dainai: „Skauda man skauda, bet įmanoma sumažinti šį piktą skausmą, padovanojus sau meilę, kurios niekas neatims. Negaliu sulaikyti ašarų, nes leidžiu joms lietis, taip aš sakau „taip“ viskam, ką man pamėtėjo likimas“.